SODAS IR DARŽAS

Augalai indikatoriai. Kaip atpažinti šarminę dirvą?

Kartais net į piktžoles derėtų atkreipti dėmesį – ypač jeigu šios jūsų sode ima vešėti kaip niekada gausiai.

Kiekvienas patyręs sodininkas ar daržininkas žino, koks reikšmingas rodiklis yra dirvos pH. Nepalankaus rūgštingumo žemėje nieko neužauginsi: augalai prastai vystysis, bus itin jautrūs ligoms ir kenkėjams, neturės stiprių šaknų.

Taip jau gamtos sutvarkyta, kad skirtingoms gyvų organizmų sistemoms normaliai funkcionuoti reikalingi skirtingi aplinkos pH.

Ir augalai – ne išimtis.

Jiems dirva gali būti neutrali, rūgšti ar šarminės reakcijos, tačiau svarbiausia, kad pH būtų stabilus. Tai kone pagrindinis faktorius, užtikrinantis visavertį maistinių medžiagų pasisavinimą, taigi ir sėkmingą augimą.

Nei oro, nei maisto

Skundai rūgščia žeme bene dažniausi tarp sodininkų. Bet kas nutinka, jeigu dirvožemis – smarkiai šarminės reakcijos?

Tokių dirvų būna daug rečiau nei rūgščių, ir tai vienintelis jų privalumas.

„Saldi“ žemė, kaip ją kartais vadina daržininkai mėgėjai, labiau linkusi išdžiūti, jos maistingumas gerokai mažesnis. Dar tokia dirva prasčiau praleidžia orą: sudrėkusi tampa klampi, perdžiūvusi pasidengia stora pluta. Tiek vienu, tiek kitu atveju augalų šaknys gauna mažai deguonies ir silpsta.

Jeigu dirvos pH didesnis nei 7,5–8, augalams pasidaro sunku pasisavinti geležį. Tai dar viena priežastis, kodėl jie normaliai nesivysto ir greitai pagelsta.

Pernelyg druskinga žemė neužtikrina ir reikalingų magnio bei cinko kiekių ar normalios vandens cirkuliacijos.

Kas išduoda druskų perteklių

Aišku, tiksliausias būdas nustatyti dirvos rūgštingumą – ištirti jos mėginius laboratorijoje.

Tačiau galima tą padaryti ir savo jėgomis, tuo labiau kad dabar paprasta įsigyti pH matavimo priemonių bei prietaisų kone kiekvienoje sodo prekių parduotuvėje.

Jei ir tų nėra po ranka, ne bėda: rūgštingumą kartais nesunku nustatyti „iš akies“ – pagal sklype augančias piktžoles ir laukinius žolynus.

Kaip minėta, skirtingų rūšių augalai mėgsta kitokios sudėties dirvą pagal mineralinių medžiagų kiekį joje ir pH lygį. Tačiau yra daugybė tokių, kurie gana pakantūs ir išgyventų bet kur. Todėl spręsti apie dirvos rūgštingumą iš vienetinių egzempliorių tikrai neverta.

Užtat pastebėjus, kad augalai, kuriuos specialistai vadina indikatoriais, jūsų sklype kurdinasi vis gausesnėmis grupėmis, atrodo sveiki ir stiprūs, galima drąsiai teigti, jog jie auga „savoje“ žemėje.

Kas tie gyvieji indikatoriai, signalizuojantys būtent apie didelį (didesnį nei 7 pH) dirvos šarmingumą?

Kiečiai

Jų džiunglės – patikimas ženklas, kad dirva jūsų sklype yra silpnai šarminė.

Šie astrinių šeimos daugiamečiai visai nereiklūs ir greitai įsigali, mat turi galingas toli besidriekiančias šaknis.

Kiečiai dar priskiriami prie ruderalinių augalų – itin gyvybingoms piktžolėms, kurios greitai užkariauja dėl žmonių veiklos susidariusias dykvietes, sąvartynus, pakeles, kiemus ar statybvietes, tarpsta ant lauko keliukų ir takų.

Nors kai kurios kiečių atmainos yra labai dekoratyvios, žvilgančiais sidabriniais lapais – tokius mielai auginame ir gėlynuose.

Baltažiedės notrelės

Dėl išorinio panašumo dažnai vadinamos dilgėlėmis – nepiktomis, nes nedilgina, arba tiesiog žydinčiomis – notrelės iš tikrųjų priklauso kitai šeimai ir genčiai.

Tai daugiametės žolės slenkančiomis šaknimis, aptinkamos praktiški visur: dykvietėse, apleistose ganyklose ir itin gausiai – soduose.

Beje, baltažiedės notrelės ne tik indikuoja šarmingą dirvą. Jaunus jų lapelius galima naudoti maistui, be to, jos yra vaistažolės, o žiedus gausiai lanko bitės.

Dirvinės čiužutės

Dar vienas žolinis augalas, pirmenybę teikiantys šarminei dirvai. Šios vienmetės kukliais baltais žiedeliais gamtoje dažniausiai auga sūriose žemėse, pievose, dykvietėse, pakelėse.

Kadangi žydi nuo pavasario iki rudens, per sezoną spėja užaugti kelios jų kartos – dėl to šis augalas irgi priskiriamas prie gyvybingiausių piktžolių.

Vaistinės žvirbliarūtės

Kartais dar vadinamos laukinėmis rūtomis, žvirbliarūtės auga apleistose pievose, laukuose, šiukšlynuose, arimuose. Ir daržuose taip pat – jei tik žemė nėra rūgšti.

Nemalonaus kvapo vienmetė vadinama vaistiniu augalu: žvirbliarūtėse tiek daug biologiškai aktyvių medžiagų, kad jos plačiai naudojamos ne tik liaudies, bet ir oficialiojoje medicinoje.

Aguonos birulės

Šios laukinės aguonėlės ganėtinai paplitusios – sezono metu raudonai nudažo laukus, arimus, net pakeles. Dėl to kai kur yra naikinamos kaip itin agresyvios piktžolės, mat gožia sėjinukus.

Pravartu žinoti, kad vietas daugintis aguonos birulės pasirenka pagal griežtas charakteristikas: dirva turi būti gerai drenuota, silpnai šarminės reakcijos, nestokoti šviesos. Tad jeigu žemė jūsų sklype būtent tokia, turbūt kas vasarą džiaugiatės skaisčiai raudonais birulių žiedais.

Jei norite, galite pasisėti jų dar daugiau – puikiai augs.

Daugiažiedės karpažolės

Galingas šaknis turinčios karpažolės auga akmeninguose šlaituose ir ant uolų, kur dirva kalkinga. Rasti jų galima ir tarp krūmynų, ir pamiškėse, upelių pakrantėse. Sklypuose – taip pat. Iš to galima spręsti, kad žemės pH čia pernelyg didelis.

Na, bet daugiažiedės karpažolės dailesnės už daugelį piktžolių ir išlaiko dekoratyvumą bei formą iki pat spalio.

Paprastosios jonažolės

Apie vaistingąsias šių stambių daugiamečių savybes turbūt nereikia nė priminti, bet ne kiekvienam žinoma, jog taip bičių mėgstami geltoni jonažolių žiedeliai mieliau skleidžiasi ten, kur žemė nerūgšti.

Jonažolių brūzgynus galima aptikti spygliuočių pamiškėse, sausose pievose, saulėtose miškų laukymėse ir pakelėse ar palei ariamus laukus.

Gailiosios dilgėlės

Įprasta sakyti, kad ten, kur jos auga, žemė derlinga Bet dilgėlės – dar ir ženklas, jog jūsų sklypo dirvoje vyksta šarminės reakcijos.

Gailiosios dilgėlės nėra kaprizingas augalas – jos auga visur, pradedant dykromis ir baigiant patvoriais. Todėl iš jų apie dirvos šarmingumą galima spręsti tik tada, kai pradeda dygti krūvomis ir visur.

Plačialapiai gysločiai

Neišvaizdūs daugiamečiai, kurių lapais vaikystėje gydydavomės nubalnotas alkūnes, pirmenybę teikia silpnai šarminei dirvai. Dėl to išpuoselėtų vejų savininkams gysločiai gali tapti sunkiai įveikiama piktžole.

Kita vertus, kaip vertingą vaistinį augalą, pripažintą ir oficialiosios medicinos, plačialapius gysločius naudinga auginti vaistažolių darželiuose.

Naujoviškos dekoratyvinės jų formos papuoš ir gėlyną.

Paprastosios kraujažolės

Dar viena kultūra, galinti įspėti apie druskų perteklių žemėje.

Kraujažolės auga visur, nediskriminuodamos nei miškų, nei pievų ar krūmynų, pakelių ir dykviečių, vandens telkinių pakrančių ar mūsų kiemų. Paprastai dėl to niekas ant kraujagyslių nepyksta – pernelyg jas vertina kaip gydomųjų galių turintį ir medingą augalą. O dekoratyviąsias veisles spalvingais žiedais dar ir sodina darželiuose.

   Kas mėgsta „rūgštelę“

Kaip yra augalų šarminės dirvos indikatorių, taip esama ir rūgščios dirvos mėgėjų.

Pakaks paminėti vien didžialapes hortenzijas – visiems žinoma, kad jos, priklausomai nuo dirvos pH, net gali keisti savo žiedų spalvą: jeigu žemė rūgšti, jie būna mėlyni, jeigu druskinga – rožiniai.

Ryškių atspalvių rožių žiedai neretai būna intensyvesni šarminės reakcijos dirvoje.

O daržo dirvos rūgštingumo indikatoriais gali tapti paprasčiausi burokėliai. Jų lapai rodo, koks pH vyrauja. Jeigu jie raudoni, žemė rūgšti, jeigu lapai žali raudonomis gyslomis – silpnai rūgšti, o jeigu buroklapiai žali, bet lapkočiai raudoni – dirva neutrali.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *