SODAS IR DARŽAS

Kuo apsodinti „paukščių sodą“

Ir kartu padėti sparnuočiams lengviau ištverti žiemą.

Trešnes, šaltalankius, sausmedžius, medlievas, šilkmedžius, serbentus ir avietes pirmiausia sodiname sau – dėl derliaus. O dekoratyvinius uogakrūmius ir medžius tam, kad papuoštume sodą. Ypač jei tie vaisius išlaiko ir per žiemą.

Dekoratyvinių augalų uogos žmonėms retai būna skanios, dažniau – visai nevalgomos ar net nuodingos. Bet sparnuotiems sodo lankytojams jos gali tapti svaria paspirtim šaltuoju metų laiku.

Įdomu, kad šias uogas prireikus gali skanauti ne tik augaliniu, bet ir mišriu lesalu ir net vien tik vabzdžiais mintantys paukščiai (pastaruosius, tiesa, labiau domina uogų viduje esančios sėklikės).

Pirmieji, šaunantys į galvą kalbant apie tokius augalus, turbūt yra šermukšniai – kiekvieno kiemo klasika. Tačiau pasirinkimas yra gerokai didesnis, margesnis ir, kaip netrukus įsitikinsite, kartais primirštas.

Dyglainės

(Pyracantha)

Išsikeroję neaukšti krūmai su spygliais vertinami dėl gausaus žydėjimo pavasarį ir dėl to, kad rudeniop taip pat gausiai apsipila kekėmis ryškiai raudonų, oranžinių ar geltonų uogų, primenančių miniatiūrinius obuoliukus.

Tie „obuoliukai“ itin traukia paukščius. Svarbu tik pasirinkti šalčiui atsparių dyglainių rūšį – raudonvaises, siauralapes, – kad ištvertų temperatūras iki –20 laipsnių.

Puiku ir tai, kad dyglainės auga greitai, nereikalauja ypatingos priežiūros, toleruoja įvairias dirvas, apšvietimą, be to, idealiai tinka gyvatvorėms, yra lengvai formuojamos ir net apsnigtos džiugina akį „degančiomis“ uogomis.

Kauleniai

(Cotoneaster)

Žemi krūmeliai su tankiai lapais aplipusiomis šakomis taip pat nepakeičiami norintiesiems suformuoti dailią gyvatvorę. O kad kauleniai auga gana lėtai, yra tiek pat privalumas, kiek ir trūkumas.

Pavasarį šie krūmai sužydi smulkiais baltais žiedeliais, nepaprastai traukiančiais bites, bet dekoratyviausi tampa baigiantis vasarai. Tada žali kaulenių lapai nusidažo raudona, geltona, oranžine spalvomis, šakos aplimpa mažyčiais raudonskruosčiais arba juodais „obuoliukais“, labai dominančiais visokius paukščiukus.

Visžalių veislių kauleniai margaspalvę lapiją išsaugo ir jau pasnigus. Atsparių šalčiams kaulenių galima rasti ne vieno pavadinimo. Tokie augalai dar, be kita ko, išsiskiria nereiklumu, pakenčia persodinimą bet kuriuo metų laiku, juos lengva formuoti ir suteikta forma gana ilgai išsilaiko.

Ožekšniai

(Euonymus)

Jų rūšių – gyvas galas, taigi išsirinkti pagal savo poreikius ir skonį labai lengva. Kam aktualus aukštis, kam forma (yra į plotį besikerojančių krūmų, neaukštų medžių, nykštukinių šliaužiančių krūmokšnių), o kam – lapų spalva rudenį (jie gali būti rožiniai, violetiniai, raudoni, margi). Trumpai tariant, kiekvienas sodininkas ras sau geriausiai tinkantį augalą. Dar ožekšniai skiriasi reikalavimais dirvai, atsparumu šalčiui, tad į šitai taip pat reikėtų atkreipti dėmesį.

Labai daug šios kultūros veislių ir rūšių ir žiemos pradžioje išlaiko lapiją, nors pagrindinė ožekšnių puošmena – jų ryškios neįprastos formos uogos. Kurios iš tikrųjų visai ne uogos, o dėžutės su sėklomis: bręsdamos jos nusidažo vyšnine, avietine, purpurine, rožine ar geltona spalvomis.

Beveik visų veislių ožekšniai žmogui yra nuodingi – ir omenyje turimi ne tik vaisiai, bet visos augalo dalys. Užtat vabzdžiais mintantys paukščiukai jais mielai užkandžiauja.

Ligustrai

(Ligustrum)

Juodos blizgios ligustrų uogos mėgstamos daugybės paukščių, nors žmonėms labai nuodingos.

Visais kitais atžvilgiais šie lapus metantys alyvmedinių šeimos krūmai – kuo puikiausias dekoratyvinis augalas. Jie nereiklūs, pakantūs šešėliui, atsparūs šalčiams, greitai augantys, lengvai genimi ir formuojami ir ilgai išlaikantys norimą formą.

Ligustrų lapai labai dailūs, tamsiai žali (kai kurių veislių gali būti gelsvų atspalvių), žvilgantys. O birželio–liepos mėnesiais prie jų dar prisideda ir žiedai – aromatingos baltos šluotelės, kurių žiedlapiai nenubyra net 25–30 dienų. Žiedeliai smulkučiai, tačiau jų nektaras ir žiedadulkės ypač traukia bites.

Uogos subręsta rugsėjo–spalio mėnesiais ir taip pat ilgai nenukrenta – sparnuočių džiaugsmui.

Erškėčiai

(Rosa)

Net jei aplinkai papuošti pasirenkate ne paprastąjį erškėtį, kurio vadinamąsias uogas galima – ir reikėtų! – drąsiai naudoti maistui (virti uogienes, džiovinti ar valgyti šviežias), o kitų veislių krūmus, paukščiai jūsų sode vis tiek noriai lankysis. Ir bus dėkingi už tokias vaišes, nes vadinamosios erškėtuogės (tikrieji augalo vaisiai yra „uogoje“ esantys 1–4 ar 6 riešutėliai) lieka kabėti ant šakelių dar ilgai po to, kai įsigali žiema.

Patiems sodininkams iš erškėčių irgi nemažai naudos: jie vilioja bites, kitus augalus apdulkinančius vabzdžius, nuostabiai kvepia ir dekoratyviai atrodo. Žiedai gali būti pilnaviduriai, pusiau pilnaviduriai, besiskiriantys forma, dydžiu, atspalviu (balti, rožiniai, geltoni, raudoni). Nereikia pamiršti ir lapų – rudenį jie irgi keičia spalvą į geltoną, vyšninę ar net oranžinę ir laikosi ant šakelių iki pat šalčių.

Erškėčiai labiau mėgsta derlingą žemę ir saulėtas vietas, bet šiaip yra ganėtinai nereiklūs.

Gudobelės

(Crataegus)

Auginamos kaip stambūs krūmai arba nedideli medeliai, gudobelės garsios savo uogomis – žmonėms jos tikrų tikriausias vaistas.

Tiesa, dažniausiai gudobelių preparatus perkame vaistinėse, o jas pačias auginame dėl grožio.

Tai ilgaamžiai augalai, nebijantys žiemų, sausrų, nereiklūs dirvai ir patrauklūs visą vegetacijos periodą. Pirmiausia – dėl raštiškų lapų, rudenį nusidažančių oranžiniais ir raudonais atspalviais. Vasarą savo aromatu svaigina gausūs balti arba rožiniai žiedynų „skėčiai“, kurie paskui aplimpa akį traukiančiais vaisiais, puošniais ir pūpsančiais net du mėnesius.

Priklausomai nuo rūšies, gudobelių uogos gali būti skaisčiai raudonos, oranžiškai geltonos, tamsiai vyšninės – kone juodos. Net atėjus žiemai jos nenubyra.

Vis dėlto rinkdamiesi veislę atkreipkite dėmesį į augalo charakteristikas. Yra labai efektingų, bet vėlai derančių ir lėtai augančių gudobelių – tokios pradeda derėti tik dešimtaisiais metais, bet ir tai dar ne visada.

Žinoma, tai toli gražu ne visi įspūdingus vaisius nokinantys dekoratyviniai augalai, galintys ir sodą pagražinti, ir tapti lesalo šaltiniu žiemoti liekantiems paukščiams. Juk tikro entuziasto sode visada atsiras vietos dar ir putinui, laukinei obelaitei, raugerškiui, sedulai, šeivamedžiui, meškytei, bugieniui, europiniam kukmedžiui ar žalčialunkiui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *