Kaip anyta griauna mano ir šeimos gyvenimą
Istorija, neturinti paprasto sprendimo. Amžina santuokos įtampos tema: kieno mama gali gyventi kartu?
Grįžtu namo, o ten uošvė dėliojasi savo daiktus. Tai skamba kaip kvailo pokšto pradžia, ir net nusijuokčiau, jei tai vyktų ne mano šeimoje.
Paaiškėjo, kad mano vyro mama nusprendė savaitę pagyventi pas mus, kad padėtų man namų ruošoje ir su vaiku – jos nuomone, aš pati nesusitvarkau.
Bet jei aš jau pripratau, kad mano anyta yra labai labai savotiška moteris, tai mano vyro reakcija mane tiesiog šokiravo.
Jis absoliučiai rimtu veidu paklausė, kodėl mano mama gali pas mus pagyventi savaitę, o jo mama – ne.
Klausimas būtų logiškas, tačiau mano mama gyvena kitame mieste ir atvažiuoja du kartus per metus, ar dar rečiau. O anyta gyvena kitoje gatvėje ir ateina pas mus kaip į darbą.
Mano vyro mama yra profesionali namų šeimininkė.
Ji niekada nedirbo, nors turi aukštąjį išsilavinimą.
Tačiau jos vyras buvo tvirtai įsitikinęs, kad moteris turi rūpintis namais ir vaikais, o vyras – dirbti.
Uošvė neturėjo nieko prieš, todėl ilgus metus gyveno puikioje santarvėje.
Mano vyras yra vienintelis vaikas šeimoje.
Uošvė sakė, kad nori trijų vaikų, bet pirmas gimdymas buvo kažkaip labai sunkus, daugiau nėštumų nebeturėjo.
Todėl visą švelnumą ir rūpestį, skirtą trims vaikams, vyro mama išliejo ant vienintelio sūnaus.
Kaip jam pavyko išplaukti iš tos motiniškos meilės jūros, iki šiol nesuprantu.
Tikriausiai padėjo plaukimo pamokos.
Tačiau nepaisant to, net ir dabar, kai berniukas paaugo ir jau susilaukė pirmųjų žilų plaukų, mama vis dar pasiruošusi bėgti ir šluostyti nosį. Man šito, žinoma, nereikia.
Dėl per didelio uošvės rūpinimosi sūneliu šeimoje jaučiu pastovią įtampą.
Mūsų požiūris į gyvenimą ir buities tvarkymą nesutampa, ją erzina, kad aš dirbu, vadinasi, šeimai neskiriu šimtu procentų laiko, mane erzina, kad ji visur kiša nosį ir duoda nepageidaujamus patarimus.
Ačiū Dievui, kad mums su vyru nereikėjo gyventi su vyro tėvais.
Po vestuvių tėvai davė pinigų, investavome santaupas ir nusipirkome butą.
Dviejų kambarių butą pavyko nusipirkti be paskolos, ėmėme tik paskolą remontui ir įrengimui, bet ji jau seniai išmokėta.
Pikčiausia, kad butas yra per arti uošvių. Bet tai buvo geriausias pasirinkimas mūsų situacijoje. Todėl teko taikstytis su dažnais anytos reidais.
Ji pradžioje ateidavo kiekvieną dieną, bet tuo jau nuvargino net savo sūnų.
O uošviui nepatiko, kad grįžęs iš darbo jis pats turi pasigaminti valgyti, taip nebuvo pripratęs. Todėl uošvė savo apsilankymus sumažino iki dviejų kartų per savaitę – savaitgaliais.
Kai vaikas gimė, ji vėl pradėjo vaikščioti beveik kiekvieną dieną.
Taigi ji buvo pas mus nuo ryto iki vakaro, kol mano vyras buvo darbe.
Norėjau kaukti kaip vilkas, laipioti sienomis ir griaužti lovos kampą.
Kartą neatidariau durų, tai ji visus sukėlė ant kojų ir vos nepaskambino į Nepaprastųjų situacijų departamentą ir Vaikų teisių apsaugos tarnybą.
Vyras bandė su ja kelis kartus kalbėtis ta tema, tačiau efektas gaudavosi trumpalaikis.
Po to ji vėl bando prakišti savo tvarką, kur tik įmanoma.
Taigi uošvių mūsų gyvenime per daug.
Mano mama gyvena kitame mieste, vis dar dirba, todėl pas mus lankosi retai, du kartus per metus, kartais rečiau. Natūralu, kad ji gyvena pas mus savo vizitų metu. Aš juk nesiųsiu jos į viešbutį, tiesa?
Ji pas mus gyvena ne ilgiau kaip savaitę.
Uošvė labai pavydėjo jos apsilankymų, nors mama tam nesuteikdavo jokių priežasčių.
„Su savo mama bendrauji normaliai, o su manąja – beveik pro sukąstus dantis“, – priekaištavo mano vyras, kuriam nesąmonių primeluodavo uošvė.
– Savo mamą matau dešimt kartų rečiau nei tavo. Ir ji jau suprato, kad aš esu pakankamai suaugusi mergina, kad galėčiau pati išsiaiškinti, ant kurios lentynos turėtų būti mano namuose patalynės užvalkalai, ar kaip virtuvėje sudėlioti puodus. Tačiau aš jau daug metų negaliu perteikti šios paprastos tiesos tavo mamai.
Vyras įsižeisdavo dėl savo mamos, nors faktai buvo ne uošvės naudai. Todėl jis aprimdavo, nes yra normaliai protaujantis, o apmaudą dirbtinai kurstydavo tik anyta.
Tačiau pastarieji įvykiai privertė mane suabejoti jo sveiku protu.
Būtent tą patį vakarą, kai grįžau namo, o mano uošvė patenkinta veido išraiška dėliojosi savo daiktus.
Iš pradžių nesupratau, kas vyksta, bet jie man paaiškino, kad anyta ketina likti pas mus savaitę, kad padėtų man atlikti namų ruošos darbus ir padėtų susitvarkyti su vaiku. Aš dirbu, neva neturiu laiko visur suspėti, bet ji nusprendė padaryti man paslaugą.
Paaiškėjo, kad uošvis savaitei išvažiavo į sanatoriją, o jo sutuoktinė, pasinaudojusi momentu, pasakė sūnui, kaip man reikia jos pagalbos, greitai susikrovė daiktus ir atvyko pas mus gyventi.
– Kvaištelėjai? Iš kur tokie keisti sprendimai? – paklausiau įsitraukus vyrą į virtuvę.
– Tai kas? Mama nori padėti.
– O ar man reikia jos pagalbos, paklausei? Nenoriu, kad ji blaškytųsi mūsų namuose, kai mūsų nėra, – sušnypščiau, ryškiai įsivaizduodama, kaip mano uošvė entuziastingai knaisiosis po spintas ir visur kiš nosį.
– O kas yra? – staiga mano vyras įsižeidė. – Mano uošvė, tavo mama gyvendavo pas mus savaitėmis, ar aš ką nors prieš sakiau? Kodėl mano mama negali gyventi su mumis, kuo ji blogesnė?
Šį klausimą jis uždavė visiškai rimtai. Tai yra, jis nemato jokio skirtumo.
Kol bandžiau paaiškinti, mes susipykome.
Pasakiau vyrui, kad jei mama rytoj negrįš į savo butą, aš pasiimsiu vaiką ir jos vizito metu eisiu gyventi į viešbutį.
Ir tada aš pagalvosiu apie mūsų santuokos pagrįstumą bei ateitį apskritai.
Pažiūrėsiu, ką jis nuspręs.