Pagalbos šauksmas: pavargau nuo tėvų – geriau jie išsiskirtų
Kartais žmonėms geriau išsiskirti ir tik nereikia slėptis už neva vaikų priežiūros. Vaikai nuo to tik kenčia, žinau iš savo patirties.
Mano tėvai laiku neišsiskyrė, dabar nuolat tampo mane, nes negali tarti.
O aš turiu savo šeimą, kurioje jau prasidėjo problemos dėl nuolatinių skambučių ir kelionių taikyti tėvus.
Mano gimdytojai riejosi kaip šuo su kate, kiek tik juos prisimenu.
Iš pradžių tai tebuvo vienkartiniai kivirčai, po kurių po kurio laiko santykiai vėl tapdavo malonūs ir šeimyniški.
Taip, tai nutinka visose šeimose – susiriejo, nuleido garą, o po dienos susitaikė, lyg nieko nebūtų nutikę.
Po to santykiai pradėjo blogėti.
Skandalų buvo vis daugiau, paliaubų tekdavo laukti ilgiau.
Tėvai nebeleido laiko kartu.
Man nuolat buvo sakoma „pasakyk savo tėvui“ arba „pasakyk savo mamai“.
Man atrodė, kad jie ant manęs pyksta, nes būtent ant mano galvos išsiliedavo jų neigiamos emocijos.
Kai man buvo dvylika metų, nemoku apsakyti kaip, laukiau jų skyrybų. Nes prie to viskas ir vedė, kaip man atrodė.
Tėvai miegojo skirtinguose kambariuose, skyrium ilsėjosi, nuolat ginčijosi.
Logiškiausias sprendimas – išsiskirti. Bet ne, jie ir toliau gyveno kartu, gadindami vienas kitam ir man nervus.
Studijuoti specialiai ieškojau universiteto ne savo mieste, norėjau išvykti. Pavargau klausytis nuolatinių man skirtų priekaištų, kurie net nebuvo skirti man.
Tiesiog pasipainiodavau po ranka.
– Ar vėl susiruošei pasivaikščioti? O kas padės mamai? Kaip ir tavo tėvas, tau nerūpi, kad aš čia viena kūprinuosi net po darbo!
– Nekalbėk su manim taip atžagariai! Prisirinko pavyzdžių iš motinos, tu jai žodį – ji tau dešimt atgal. Atsako nesąmonę, net nespėjus pagalvoti. Nors su kuo ten jai galvoti…!
Kažkoks keistas agresijos tipas, kai pykstate ne ant priešininko, o ant neapsaugoto vaiko, kuris akivaizdžiai yra priklausomoje padėtyje.
Matyt, man išvykus mokytis, situacija dar pablogėjo: jie turėjo arba tylėti, arba kalbėtis.
Man nepatikdavo atostogos, kurias turėdavau praleisti namie.
Mama skundėsi tėčiu, tėtis mama, jie pradėdavo garsiai ir su piktdžiuga aiškintis santykius, tarsi be manęs būtų neįmanoma aptarti nešvarių šeimos apatinių klausimo.
Buvo aišku, kad tėvus siutino viskas apie vienas kitą, kiekvienas gestas, kiekvienas veiksmas.
Ir nuolatiniai kreipimaisi į mane – „tik pažiūrėk į jį/ją“. Ir skundai, skundai, skundai!
Ne kartą siūliau ir mamai, ir tėčiui eiti skirtingais keliais ir nei vienam nekentėti.
Bet kiekvieną kartą jie atsisakydavo.
– Na, taip, dabar dalijamės butu, po to kiekvienas įsikuriame naujoje vietoje, ane? Jau tiek pastangų įdėta, o dabar viskas vėjais?
– Ar senatvėje dar reikia skirtis? Kam išstatyti save aplinkinių pajuokai? Ką jie apie mus pagalvos?
Bet nuolat man skambinti, nervinti, pasakoti apie naują skandalą ir kaip vienas kitą užkniso – tai jiems normalu.
– Atvažiuok ir galų gale sutvarkyk savo motiną! Jai jau visai su galva negerai, aš jai kaip tuščia vieta!
– Atvažiuok, pasigrožėk savo tėveliu! Jis tik geria ir jaukia namus, elgiasi taip, tarsi aš būčiau jo tarnaitė!
Stengiausi atsiriboti, nevažiuoti, bet po to sekė isterija, neva jei kas kitas būtų man paskambinęs, būčiau kaip ant sparnų nulėkus, bet man nereikia savo mamos/tėčio.
Aš spaudžiu ir kamuoju save, jie mane, o tada pakilęs spaudimas, greitoji pagalba ir „atsisveikinimo“ trumposios žinutės su pageidavimais laidotuvių tema.
O aš turiu vyrą, vaiką, turiu savo asmeninį gyvenimą!
Mano vyras jau bijo, kai aš einu pas tėvus. Jis sako, kad šiuose santykiuose jaučiasi nereikalingas. Juk aš visada kalbu tik su mama ir tėčiu, nuolat keliauju iki jų ir atgal, nelieka laiko šeimai.
Net anūko gimimas neatitraukė tėvų nuo nuolatinių kivirčų, nors tikėjausi, kad bus kitaip. Bet jie mieliau daro vienas kitam nemalonumus, skundžiasi man savo karčiu likimu ir reikalauja, kad dalyvaučiau.
Pavargau… Nebegaliu ir nebenoriu tame dalyvauti.
Bet kaip tai padaryti nepaskęstant kaltės jausme?