Būsimų Saulės sistemos alpinistų dėmesiui

Niekas nepasakys, kada tai įvyks, tačiau žmonijos kelias į žvaigždes ir kitas planetas tęsiasi, taigi, kada nors astronauto koja palies kito pasaulio paviršių.

O paskui mokslininkus patrauks ir adrenalino mėgėjai. Žinoma, medžiotojams kažką rasti šansų mažai – alpinistams visi horizontai bus atviri.

8 848 m siekiantis Everestas yra aukščiausias Žemės kalnas. Ar kitose Saulės sistemos planetose ir palydovuose yra didesnių kalnų? O, taip…

Olimpo kalnas, Marsas – 26 km

Aukščiausias Saulės sistemos kalnas yra Marse. Olimpo kalnas yra ugnikalnis, o pagal sukietėjusioje lavoje esančių meteorų kraterių skaičių astronomai mano, kad paskutinis išsiveržimas įvyko prieš 25 mln. metų. Olimpo kalno viršūnė įgriuvo į tuščią magmos kamerą ir suformavo kalderą.

Reasilvija, Vesta – 25 km

Reasilvija yra meteoro paliktas krateris Vestos paviršiuje – antrajame pagal dydį Asteroidų žiedo (esančio tarp Marso ir Jupiterio) asteroide. Šio kraterio centre yra 25 km aukščio Reasilvijos kalnas. Jį veikiausiai po meteoro smūgio suformavo ištiškusi ir vėliau sukietėjusi išlydyta medžiaga.

Pusiaujo ketera, Japetas – 20 km

Palei Saturno palydovo Japeto pusiaują yra kalnų ketera, kai kuriose vietose siekianti net 20 km aukštį. Šią keterą 2004 m aptiko zondas „Cassini“. Iki šiol nežinoma, kaip ji susiformavo. Pagal vieną teoriją, Japetą supo žiedas, kuris sukrito ant palydovo paviršiaus.

Verona Rupes, Miranda – 20 km

Urano palydove Mirandoje stūksantis Verona Rupes yra ketvirtas pagal dydį Saulės sistemos kalnas ir uola, turinti didžiausią vertikalų nuolydį. Šis kalnas galėjo susiformuoti dėl tektoninių plokščių judėjimo, sukelto potvynių jėgų iš kitų palydovų bei pačio Urano.

Boösaule Mons, Ijo – 18 km

Jupiterio palydovo Ijo paviršiuje yra plynaukštė, kurioje stūkso trys kalnai – Boösaule Mons. Iš jų didžiausias pietinis, siekiantis 18 km. Nors pačiame Ijo vyksta smarkūs vulkaniniai reiškiniai, šis kalnas veikiausiai buvo suformuotas tektoninių plokščių judėjimo.